Jeigu taip jau atsitiko, kad šį nuostabų sekmadienį jūs likote Vilniuje, mielai kviečiu apsilankyti Vilnelio turgelyje. Tiems skaitytojams, kurie po žodžio turgelis įsivaizdavo Halės turgų, babytes su naminio pieno bambaliais, baltarusius pardavinėjančius sintetines kojines ar neapibrėžto amžiaus žmogystas sveriančias arbūzus - relax. O dar geriau, kaip sako ežio stažuotojas Paulius, chillax! Nes Vilnelio turgelis yra visiškas DIY: čia renkasi menininkai, blusinėtojai, užtinę DJai, vaikai, šunys, alaus iš ryto mėgėjai ir miestelėnai nusiteikę praleisti popietę kitaip. Organizatoriai rašo, kad čia vyksta mainai ir prekyba daiktais, kurių akropolyje nebūna: duonos batai, hardcore ženkliukai, muilo burbulai, papuošalai, fotoaparatai ir žaislai. Prekystaliai neišperkami, abonementai neparduodami – laisvė improvizacijai. Tad nepatingėkite ir ateikite į krantinę šalia KULTFLUX prieplaukos (žaliai juodas pastatas prie Mindaugo tilto) nuo 12:00 iki 16:00. Mes irgi ten būsime.

Šią vasarą klausausi daug juodaodžių muzikos: repas, hip-hopas, R&B. Šiaip man tokia muzika patinka, erzina nebent atlikėjų noras pasipuikuoti savo ratais, prabangia vila ar super-brangiu laikrodžiu. Jie linksniuoja brangių prekinių ženklų pavadinimus, aiškina kiek daug aukso jie nešioja ir pabrėžia, kiek nedaug pasaulyje yra tokių išskirtinai talentingų atlikėjų kaip jie. Sutinku, Jay-Z, Kanye West, Lupe Fiasco - jūs tikrai esate talentingi žmonės, bet baltieji sukčiai eilinį kartą pralenkė jus. Jūsų pomėgiai nešioti 24 karatų auksines grandines, pagal individualius užsakymus pagamintus Omega laikrodžius ir važinėti Bentley’ais su platininiais kalpokais atrodo kaip nekaltos vaikiškos pramogos palyginus su privilegijomis, kuriomis naudojasi kai kurių JAV korporacijų vadovai.

Šiandieną jau įprasta, kad kiekvienas, save gerbiantis, CEO (vykdomasis direktorius) be savo atlyginimų, kompanijos akcijų, su rezultatais susietų premijų, tarnybinio lėktuvo, ypatingo gerovės paketo, dar gauna ‘auksinį parašiutą’. Auksinis parašiutas tai - piniginė kompensacija išmokama tuo atveju, kai CEO yra atleidžiamas iš darbo arba išeina į pensiją. Įdomu yra tai, kad atleidimo iš darbo priežastys gali būti labai įvairios, įskaitant ir nesugebėjimą vadovauti kompanijai. Tokios motyvacinės priemonės šalininkai teigia, kad auksiniai parašiutai padeda pritraukti talentingus vadovus, sumažina riziką, kad įmonė bus agresyviai perpirkta konkurento, ir padeda vadovui išlaikyti ilgalaikę perspektyvą derantis dėl susivienijimo su kita įmone. Aišku, ne visi investuotojai sutinka su tokia logika: pavyzdžiui, Carl Icahn’as, plačiai pagarsėjęs Amerikos milijardierius, atvirai vadina ‘auksinius parašiutus’ absurdu.

Tačiau netgi auksiniai parašiutai pradeda atrodyti įprastai ir kasdieniškai, kai perskaitai apie naujausią personalo skyriaus išradimą - ‘auksiniai karstai’. Iš tiesų, auksiniai karstai jau senokai buvo naudojami praktikoje, bet visuomenė apie juos sužinojo visai neseniai ir tik dėl to, kad pasikeitę JAV įstatymai įpareigojo įmones aiškiau nušviesti savo vadovams išmokamas pašalpas ir priedus. Jei CEO darbo sutartyje numatyta pašalpa mirties atveju, reiškia, kad jo artimieji gaus iš kompanijos nustatyto dydžio išmoka, teisę parduoti velioniui priklaususias akcijas bei draudimo išmoką. Wall Street Journal pateikia keletą konkrečių skaičių: pavyzdžiui, Brian L. Roberts, Comcast generalinio direktoriaus, mirties atveju jo šeima gaus beveik 300 milijonų dolerių išmoka (šeimai penkis metus bus mokamas velionio atlyginimas ir priedai); senioko Eugene M. Isenberg, vadovaujančio Nabors Industries kompanijai, mirtis praturtins jo šeimą 288 milijonais dolerių. Kitų vadovų auksiniai karstai verti nuo 42 iki 166 milijonų dolerių.

Aišku, kapitalizmo keliai yra nenuspėjami, bet vienas keblus klausimas man neduoda ramybės - kaip visi tie vadovai sugeba išlaikyti ramybę ir mėgautis gyvenimu žinodami, kad jų mirtis artimiesiems reikš ne vien tik dvasinį praradimą, bet ir finansinę laisvę? O gal jie tiesiog klausosi kokio juodaodžio reperio ir šypsodamiesi į ūsą sau tyliai kartoja - “bičiuk, tavo auksinės grandinės ir deimantiniai laikrodukai yra gėlytės. va palauk, kol ateis eilė mano auksiniam karstui…”.

Dar keletą dienų ir turbūt turėčiau keliauti į skaitmeninį darželį, iš naujo mokytis kopijuoti nuorodas, dėti filmukus ir formatuoti hyper tekstus. Tad kol mano gyvenimas galutinai nepersikėlė į offline pasaulį, pora sakinių apie Economistą. Kalbu apie žurnalą, o ne apie profesiją. Italų blogerė išspausdino interviu su Economist žurnalistu Andreas Kluth (mano nuomone, vienu įdomiausių šiuolaikinių žurnalistų) ir vykdančiuoju redaktoriumi Daniel Franklin’u. Kokie banalūs bebūtų interviu klausimai, sunku yra atsispirti pagundai sužinoti, kas yra tie žmonės, kurie sekmadienio rytais skaito ne lietuviškų tabloidų kronikas, o solidų analitinį žurnalą? ir kodėl jie jį skaito?

Jaučiuosi šiek tiek kaltas, kad taip ilgai nerašiau. Nepagalvokite, šio blogo kol kas atsisakyti neketinu, bet kai lauke toks nuostabus oras, vis pagaunu save besimėgaujanti vynu kažkur mieste, o ne prie kompiuterio ekrano. Tačiau šiandieną vyno taure iškeičiau į progą papasakoti apie Benjaminą Zanderį, Bostono Filharmoninio Orkestro dirigentą. Šio dirigento 20 minučių kalba, pasakyta TED konferencijoje, yra nuostabi dovana, kurią derėtų įrašinėti į mini-DVD diskus ir dalinti kiekvienam sąmoningam piliečiui. Kalbėdamas apie Šopeno Preliudija E Minor Op. 28 Nr.4, Zanderis lengva ranka dalina gyvenimo įžvalgas, išveda paraleles tarp muzikos ir kitų menų bei skaldo labai netgi vykusius juokus.

Po tokios nestandartinės įžangos į klasikinę muziką tikrai pradedu galvoti, kad aš esu tas klausytojas, kuris laukia, kol koks išprusęs muzikantas praskleis paslapties širmą ir parodys, kad be Ravel’io, Wagner’io ir Šopeno, yra ir kitų, ne ką mažiau įdomių atlikėjų. Tačiau dar labiau Zanderio kalboje mane sužavėjo tai, kad jis demonstruoja kaip ‘tradiciniai įrankiai’, šiuo atveju klasikinė muzika, gali būti panaudoti tam, kad įkvėptų žmones naujam gyvenimui. Ne mažą grupelę sunkiai sergančių žmonių, ar žmonių, kuriems meilė klasikinei muzikai yra skiepijama nuo pat pirmųjų dienų, o būtent visus paprastus žmones (aišku, išskyrus panešiotos išvaizdos Audi ir VW automobilių vairuotojus nesilaikančius kelio ženklų - jie anapus įkvėpimo).